Į Vilnių atvežė Mateikos paveikslą „Žalgirio mūšis“. Žmonės plūsta iš visos Lietuvos. Pusė Lietuvos jau matė, kita pusė – dar nežino kur… pamatyt.
Ateina viena iš ekskursijų į muziejų, žmonių begalės, gidai nespėja pasakot… Grupei vadovaujantis gidas pasakoja:
- Štai, atkreipkite dėmesį – Mateikos paveikslas „Žalgirio mūšis“. Pažiūrėkite prašau į paveikslo centrą – jame pavaizduotas Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas, įsirėžęs savo galingąja krūtine į kryžiuočių tarpą. O štai paveikslo krašte matome, kaip Kryžiuočių Ordino magistras savo pavyzdžiu bando uždegti savo karius ir sulaikyti besiveržiančią lietuvių-lenkų kariuomenę. Tikriausiai pastebite, kad aplinkui verda labai įnirtingas mūšis. Ar turite kokių nors klausimų, susijusių su paveikslu?
Kažkas iš galo:
- A galima sužinot kas laimėjo?…
Sumanė kartą narsusis Čingadžgukas vesti. Nuėjo jis pas genties vadą ir sako jam:
- Genties vade, aš noriu, kad tu man atiduotum į žmonas savo dukrą Eikliąją Gazelę.
Vadas pasikrapštė pakaušį ir sako:
- Šiaip jau tu, Čingadžgukai, esi narsus karys… Aš su mielu noru, bet… Dar kartą noriu įsitikinti tavo narsa. Jei atneši drakono dantį, atiduosiu į žmonas savo dukrą Eikliąją Gazelę.
Čingadžgukas šoko ant savo mustango ir nujojo į Uolėtuosius kalnus.
Po trijų savaičių jis grįžo. Sudraskytas, sudaužytas, bet drakono dantį atnešė.
Sutiko jį visi kaimo žmonės, iškėlė vestuves…
Po puotos Čingadžgukas nuėjo į atskirą palapinę su savo žmona ir jau ruošiasi atlikti jaunikio pareigą…
Tik staiga išgirdo, kad kažkas apie palapinę krebžda… Čingadžgukas pašoko, supykęs, kad kažkas trukdo jam atlikti jaunikio pareigą pirmą naktį, ir sako:
- Kas ir ko čia atėjo?!
Iš anapus palapinės pasigirdo švepluojantis balsas:
- Tuoj tu šužinoši, kaš šia atėjo, ko šia atėjo…
Kalbasi dvi varnos.
- Klausyk, gal skrendam, apdergsim praeivius?
- Gerai, pabandom.
Pakyla abi, viena uodegą pakėlė, purpt – nepataikė. Antra pakėlė uodegą, purpt – nepataikė.
- Bandom antrą kartą?
- Nu bandom.
Vėl pakilo abi, purpt, purpt – vėl nė viena nepataikė.
Staiga iš kažkur pasirodo žvirblis, pasrido truputį, tik tekšt – tiesiai bobutei ant galvos! Kiek pasuko į šoną, žiūri – mokinukas. Tekšt jam tiesiai ant peties! Pasuko į kitą šoną, žiūri – diedukas kažkoks. Taukšt – tiesiai ant nosies galo!
Abi varnos tik susižvalgė ir klausia:
- Klausyk, bičas, o kas toks būsi?
Žvirblis:
- Aš? Aš paprastas žvirblis. Bet praeitam gyvenime žurnalistu buvau…
Ateina viena iš ekskursijų į muziejų, žmonių begalės, gidai nespėja pasakot… Grupei vadovaujantis gidas pasakoja:
- Štai, atkreipkite dėmesį – Mateikos paveikslas „Žalgirio mūšis“. Pažiūrėkite prašau į paveikslo centrą – jame pavaizduotas Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas, įsirėžęs savo galingąja krūtine į kryžiuočių tarpą. O štai paveikslo krašte matome, kaip Kryžiuočių Ordino magistras savo pavyzdžiu bando uždegti savo karius ir sulaikyti besiveržiančią lietuvių-lenkų kariuomenę. Tikriausiai pastebite, kad aplinkui verda labai įnirtingas mūšis. Ar turite kokių nors klausimų, susijusių su paveikslu?
Kažkas iš galo:
- A galima sužinot kas laimėjo?…
Sumanė kartą narsusis Čingadžgukas vesti. Nuėjo jis pas genties vadą ir sako jam:
- Genties vade, aš noriu, kad tu man atiduotum į žmonas savo dukrą Eikliąją Gazelę.
Vadas pasikrapštė pakaušį ir sako:
- Šiaip jau tu, Čingadžgukai, esi narsus karys… Aš su mielu noru, bet… Dar kartą noriu įsitikinti tavo narsa. Jei atneši drakono dantį, atiduosiu į žmonas savo dukrą Eikliąją Gazelę.
Čingadžgukas šoko ant savo mustango ir nujojo į Uolėtuosius kalnus.
Po trijų savaičių jis grįžo. Sudraskytas, sudaužytas, bet drakono dantį atnešė.
Sutiko jį visi kaimo žmonės, iškėlė vestuves…
Po puotos Čingadžgukas nuėjo į atskirą palapinę su savo žmona ir jau ruošiasi atlikti jaunikio pareigą…
Tik staiga išgirdo, kad kažkas apie palapinę krebžda… Čingadžgukas pašoko, supykęs, kad kažkas trukdo jam atlikti jaunikio pareigą pirmą naktį, ir sako:
- Kas ir ko čia atėjo?!
Iš anapus palapinės pasigirdo švepluojantis balsas:
- Tuoj tu šužinoši, kaš šia atėjo, ko šia atėjo…
Kalbasi dvi varnos.
- Klausyk, gal skrendam, apdergsim praeivius?
- Gerai, pabandom.
Pakyla abi, viena uodegą pakėlė, purpt – nepataikė. Antra pakėlė uodegą, purpt – nepataikė.
- Bandom antrą kartą?
- Nu bandom.
Vėl pakilo abi, purpt, purpt – vėl nė viena nepataikė.
Staiga iš kažkur pasirodo žvirblis, pasrido truputį, tik tekšt – tiesiai bobutei ant galvos! Kiek pasuko į šoną, žiūri – mokinukas. Tekšt jam tiesiai ant peties! Pasuko į kitą šoną, žiūri – diedukas kažkoks. Taukšt – tiesiai ant nosies galo!
Abi varnos tik susižvalgė ir klausia:
- Klausyk, bičas, o kas toks būsi?
Žvirblis:
- Aš? Aš paprastas žvirblis. Bet praeitam gyvenime žurnalistu buvau…