Važiuoja tėtis ir sūnus autobusu. Sūnus laipioja ant sėdynės. Tėvas neapsikentęs surėkia:
- Baik laipioti ant sėdynių. Taip negalima.
O vaikas jam atsako rėkdamas per visą autobusą:
- O kiek tau kartų mama sakė nesisioti į kriauklę, o tu vistiek sisioji!
Mergina skambina vyrui.
- Brangusis į mano mašinos karbiuratorių vandens pribėgo.
- Oho tu dar, net ir tokį žinai. Kur jis yra ar bent žinai?
- Na dabar tai ežere…
Autobusų stotelėje stovi Petras su žmona ir aštuoniais vaikais ir aklas senukas su lazdele, kuris taip pat laukia autobuso.
Atvažiavo autobusas. Petro žmona iš kart pripuolė prie jo: vieną vaiką įkėlė, antrą, trečią, ketvirtą, penktą, šeštą, septintą, aštuntą, pati įšoko… Autobuso durys užsidarė! Ir nuvažiavo autobusas…
Petras ir aklasis seneliukas pasiliko. Ką darysi – autobusas paskutinis, daugiau nebebus, teks eiti pėsčiom.
Eina abu keliu, o seneliukas vis lazdele – paukšt paukšt… paukšt paukšt… kelio ieško, tikrina kur eit. Ir taip visą laiką: paukšt paukšt… paukšt paukšt…
Petras galų gale neiškentė, atsisuko ir sako:
- Klausyk, diedai, tu jau man atsibodai. Eini sau ir vis paukšt paukšt… paukšt paukšt… Ir taip nervai ima, o dar čia tu. Nors kokią gumelę būtum užsidėjęs ant tos savo lazdos, kad nepaukšėtų šitaip!
Seneliukas sako:
- Tai tau reikėjo anksčiau ant galo… gumelę užsidėt! Tai būtume seniai su autobusu nuvažiavę…
- Baik laipioti ant sėdynių. Taip negalima.
O vaikas jam atsako rėkdamas per visą autobusą:
- O kiek tau kartų mama sakė nesisioti į kriauklę, o tu vistiek sisioji!
Mergina skambina vyrui.
- Brangusis į mano mašinos karbiuratorių vandens pribėgo.
- Oho tu dar, net ir tokį žinai. Kur jis yra ar bent žinai?
- Na dabar tai ežere…
Autobusų stotelėje stovi Petras su žmona ir aštuoniais vaikais ir aklas senukas su lazdele, kuris taip pat laukia autobuso.
Atvažiavo autobusas. Petro žmona iš kart pripuolė prie jo: vieną vaiką įkėlė, antrą, trečią, ketvirtą, penktą, šeštą, septintą, aštuntą, pati įšoko… Autobuso durys užsidarė! Ir nuvažiavo autobusas…
Petras ir aklasis seneliukas pasiliko. Ką darysi – autobusas paskutinis, daugiau nebebus, teks eiti pėsčiom.
Eina abu keliu, o seneliukas vis lazdele – paukšt paukšt… paukšt paukšt… kelio ieško, tikrina kur eit. Ir taip visą laiką: paukšt paukšt… paukšt paukšt…
Petras galų gale neiškentė, atsisuko ir sako:
- Klausyk, diedai, tu jau man atsibodai. Eini sau ir vis paukšt paukšt… paukšt paukšt… Ir taip nervai ima, o dar čia tu. Nors kokią gumelę būtum užsidėjęs ant tos savo lazdos, kad nepaukšėtų šitaip!
Seneliukas sako:
- Tai tau reikėjo anksčiau ant galo… gumelę užsidėt! Tai būtume seniai su autobusu nuvažiavę…