Vyksta teismo procesas. Teisėjas kreipiasi į kaltinamąjį ir liepia papasakoti, kaip viskas vyko.
- Nusipirkau šautuvą, – pasakoja kaltinamasis. – Ir išėjau medžioti. Vaikščiojau ilgai, o kaip nieko nesutinku, taip nesutinku. Nusibodo. Akiniai aprasojo. O gi žiūriu šernas iš krūmų iššoko. Aš nusitaikiau, o tas bėgti pradėjo. Aš iš paskos, bet tas kažkur dingo. Staiga girdžiu gegutė kukuoja. Na, galvoju bent tą nusišausiu.
- Užteks, – sako teisėjas. – Nukentėjęs, o dabar pasakokit kaip viskas buvo.
Nukentėjęs:
- Tupėjau aš krūmuose, o kai iš jų išlindau žiūriu, kad į mane kažkoks su aprasojusiais akiniais taikosi. Aš puoliau bėgt. Tas neatsilieka. Kažkaip atitrūkau, įsiropščiau į medį ir rėkiu jam:
- Ku… ku… ku… k**va – nešauk!
Vis tiek iššovė…
Įsiutęs tėvas ryte praneša sūnums:
- Kažkoks pydaras nukniaukė mūsų karvę!
Vyriausias sūnus:
- Jei pydaras, vadinasi, žemo ūgio.
Vidurinysis:
- Jei žemo ūgio, reiškia, iš Kala****škių.
Jauniausias:
- Vadinasi, tai Gustas.
Nuėjo visa govėda pas Gustą, ataudė, o anas neprisipažįsta. Dar kartelį dėl profilaktikos — vis vien „nevogiau“. Nutempė pas teisėją, viską papasakojo.
Teisėjas:
- Nu, logika geležinė, bet tai ne įrodymas. Pavyzdžiui, kas čia pas mane dėžutėje?
Tėvas:
- Dėžutė kvadratinė.
Vyriausias sūnus:
- Vadinasi, joje kažkas apvalaus.
Vidurinysis:
- Jei apvalus, reiškia, oranžinis.
Jauniausias:
- Vadinasi, apelsinas.
Teisėjas lėtai užmeta akį į dėžutę, atsidūsta ir sako:
- Ką gi, Gustai, teks atiduoti karvę.
– Ai… – sako ta – karšta kažko tai.
Vyras atsistoja ir atidaręs langą vėl atsigula.
Žmona vistiek nerimsta.
– O dabar kas? – klausia.
– Kažkaip lyg skersvėjis čia traukia. – atsako žmona.
– Na tai keičiamės vietomis.
Kaip tarė taip padarė.
Po kelių minučių vyras tik AAaaiii…
– Na ir skersvėjis net paklodę į šikną įtraukė.
- Nusipirkau šautuvą, – pasakoja kaltinamasis. – Ir išėjau medžioti. Vaikščiojau ilgai, o kaip nieko nesutinku, taip nesutinku. Nusibodo. Akiniai aprasojo. O gi žiūriu šernas iš krūmų iššoko. Aš nusitaikiau, o tas bėgti pradėjo. Aš iš paskos, bet tas kažkur dingo. Staiga girdžiu gegutė kukuoja. Na, galvoju bent tą nusišausiu.
- Užteks, – sako teisėjas. – Nukentėjęs, o dabar pasakokit kaip viskas buvo.
Nukentėjęs:
- Tupėjau aš krūmuose, o kai iš jų išlindau žiūriu, kad į mane kažkoks su aprasojusiais akiniais taikosi. Aš puoliau bėgt. Tas neatsilieka. Kažkaip atitrūkau, įsiropščiau į medį ir rėkiu jam:
- Ku… ku… ku… k**va – nešauk!
Vis tiek iššovė…
Įsiutęs tėvas ryte praneša sūnums:
- Kažkoks pydaras nukniaukė mūsų karvę!
Vyriausias sūnus:
- Jei pydaras, vadinasi, žemo ūgio.
Vidurinysis:
- Jei žemo ūgio, reiškia, iš Kala****škių.
Jauniausias:
- Vadinasi, tai Gustas.
Nuėjo visa govėda pas Gustą, ataudė, o anas neprisipažįsta. Dar kartelį dėl profilaktikos — vis vien „nevogiau“. Nutempė pas teisėją, viską papasakojo.
Teisėjas:
- Nu, logika geležinė, bet tai ne įrodymas. Pavyzdžiui, kas čia pas mane dėžutėje?
Tėvas:
- Dėžutė kvadratinė.
Vyriausias sūnus:
- Vadinasi, joje kažkas apvalaus.
Vidurinysis:
- Jei apvalus, reiškia, oranžinis.
Jauniausias:
- Vadinasi, apelsinas.
Teisėjas lėtai užmeta akį į dėžutę, atsidūsta ir sako:
- Ką gi, Gustai, teks atiduoti karvę.
– Ai… – sako ta – karšta kažko tai.
Vyras atsistoja ir atidaręs langą vėl atsigula.
Žmona vistiek nerimsta.
– O dabar kas? – klausia.
– Kažkaip lyg skersvėjis čia traukia. – atsako žmona.
– Na tai keičiamės vietomis.
Kaip tarė taip padarė.
Po kelių minučių vyras tik AAaaiii…
– Na ir skersvėjis net paklodę į šikną įtraukė.